Kaip atvykti pas mus?

Klaipėda - Priekulė 21,8 km (apie 20 min.). Kelionės nuorodos čia.

Žemėlapis

Istorija

Priekulės pradžia – Paminijo kaimo seniūno Luko Priekulės sodyba, pirmą kartą istorijos šaltiniuose paminėta 1540 metais. Hansas Karalius, gimęs ir užaugęs Drukiuose prie Priekulės, nagrinėjo Priekulės pavadinimą ir savo tyrinėjimus paskelbė 1972 m. gruodžio mėnesio Memeler Dampfboot” numeryje. Pasak jo,1540 m. Priekulė dar buvo kaimo prie Minijos“ dalis. Senuose 1584 ir 1650 metų žemėlapiuose yra minima Preckol, o1631 m. – Prekols. Senuose raštuose randame pavadinimus Prekule, Prockulies ir Prokolss (pirmoji o raidė rašoma su dviem taškeliais viršuje). Tokį pavadinimų skirtingumą galima paaiškinti tuo, kad tuo metu nebuvo jokių nusistovėjusių rašybos taisyklių.

XVI a. pab. – XIX. pab. Priekulės istorinis branduolys gyvavo kaip dviejų stambių objektų – kulminio dvaro sodybos bei bažnyčios (su klebonija ir kt.) junginys. Jį papildė senoji prekyvietė šiaurės vakarų pakraštyje, garsi kulminė karčema bei keletas smulkesnių sodybų (gal nuomininkų dvaro žemėje).

1587 m. įsteigta evangelikų liuteronų parapija, o1693 m. pastatyta bažnyčia. Pirmosios žinios apie mokytojus Priekulėje siekia 1594 metus. Išlikęs pirmosios liaudies mokyklos pastatas Pamarių gatvėje, statytas XIX a. I pusėje. Mokykla XVII−XVIII a. veikė prie parapijinės bažnyčios. Po1736 m. mokyklų reformos tapo liaudies mokykla. Mokyklų pagrindiniais mokytojais liko kunigų padėjėjai precentoriai.

Gyvenvietė iš esmės pradėjo keistis XIX a. viduryje. Tada Priekulę perkirto visai nauja kryptimi nutiestas plentas iš Klaipėdos. Pagal tipinį Rytprūsių valdinės architektūros projektą, šiauriau Priekulės – visai atskirai nuo senosios gyvenvietės 1875 m. nutiestas Klaipėdos–Tilžės geležinkelis. Priekulė iš dvaro ir kaimo XX a. išaugo iki valsčiaus ir rajono centro. XVIII a. iki XX a. pradžios Priekulė buvo valsčiaus centru, kuriam vienu metu priklausė net Nida. Priekulėje XX a. viduryje veikė įvairios valdiškos ir privačios įstaigos. Šiame valsčiaus centre veikė: valsčiaus namai, teismas, policija, muitinė, advokatų kontoros, paštas, girininkija, bankai ir taupomosios kasos, mokyklos, vaikų daželis, jaunimo auklėjimo įstaiga Gropiškiuose, gydymo įstaigos ir vaistinė, įvairios parduotuvės, gamyklos, amatininkų įmonės, viešbučiai ir maitinimo įstaigos bei draugijos. Taip pat ūkinę veiklą vykdė dvarai bei didesni ūkiai.

1948 m. Priekulė gavo miesto teises, o 1950−1959 m. miestas buvo Priekulės rajono centras.

Herbo atsiradimo istorija. Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus 2002 m. gruodžio 19 d. dekretu Nr. 1998 buvo patvirtintas Priekulės miesto herbas. Dailininko Rolando Rimkūno sukurto herbo skydo žaliame lauke vaizduojamas auksinės spalvos jojikas ant žirgo, o sidabrinėje skydo papėdėje – raudona lašiša.

Priekulės gimnazistų videofilmas „Priekulė. XX a. skonis.“

Pasakojimas apie miestelio istoriją, Klaipėdos krašto gyventojų vargus po 1944m., trėmimus, partizanų kovas, žymius šio krašto žmones, naujas ir senas tradicijas. Laidos autorė N. Baužytė. I dalis

Paveldas

Svarbiausi Priekulės miesto paveldo objektai susitelkę aplink Klaipėdos−Turgaus−Pamarių−Žalgirio gatvių sankryžą. Tai visais atžvilgiais vertingiausias miesto branduolys. Antras vertingiausia kompleksas – Priekulės kilmingojo dvaro sodyba. Trečias vertingiausias kompleksas – Priekulės geležinkelio stotis.

Tuos tris kompleksus sieja vertingos teritorijos, besidriekiančios Klaipėdos, Naujosios, Pamarių, Žvejų, Turgaus ir Žalgirio gatvių trasomis. Toks linijinis vertingų plotų išsidėstymas – gana specifinė Priekulės ypatybė. Tą linijinę vertingų teritorijų struktūrą rytų pusėje papildo Minijos slėnis su vaizdingu Vingio parku bei šiaurėje prie jo besišliejantis buv. Priekulės kilmingojo dvaro parkas.

Miesto istorinė dalis pripažinta saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe ir nustatytas šios vertybės tikslas saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui. Gyvenamieji namai Turgaus g. 8 ir Klaipėdos g. 13 paskelbti valstybės saugomais architektūros paminklais. Architektūrinio paminklo statusą2013 m. įgis ir pastatas Klaipėdos g. 29 – tai Gargždų krašto muziejaus filialas Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus.

Respublikinės reikšmės kultūros vertybių registre įrašyti 34 objektai, kuriuos sudaro pavieniai pastatai ir jų kompleksai, įvykių vietos, kapinės bei pavieniai kilnojamieji objektai. Išsamiau su jų vertingosiomis savybėmis, istorine praeitimi, kitais faktais galima susipažinti apsilankius Kultūros ministerijos kultūros paveldo svetainėje „Kultūros paveldo registras“ − kvr.kpd.lt

Priekulėje1865 m. pradėjo darbą spaustuvė, kurią įkūrė Priekulės našlaičių prieglaudos savininkas F. Šrėderis, siekdamas materialiai palaikyti prieglaudą. Joje leido ir spausdino vien tik lietuvišką literatūrą − lietuviškus kalendorius, religinio turinio knygas kaimui. Tai buvo pirmoji tokios rūšies spaustuvė, kuri veikė iki1875 m., išspausdino 46 lietuviškas knygas. Jos įpėdinis Jurgis Traušys taip pat orientavosi į kaimo gyventojų poreikius, 1876–1918 išspausdino 222 knygas ir 8 periodinius leidinius, tarp jų (spaudos draudimo laikotarpiu) ir Didžiajai Lietuvai. Abu spaustuvininkai išspausdino tiek daug lietuviškų leidinių, kad Priekulė tuo iškilo į IV vietą tarp Mažosios Lietuvos miestų. Savo įmonėje F. Šrėderis ir J. Traušys iš vietinių gyventojų rengė poligrafijos specialistus. Galima sakyti, kad tai buvo pirmoji poligrafijos mokykla Lietuvoje.

Priekulėje XX a. viduryje veikė jaunimo draugija „Viltis“, bibliotekos, knygynėliai. Ženklūs kultūros veikėjų F. Masalskio (J. Bretkūno Postilės redaktoriaus), J. Aldo (L. Zengštako giesmyno bendradarbio), lietuvių leksikografinės medžiagos rinkėjo K.V.A. Cipelio, jo sūnaus, pirmojo lietuviško laikraščio redaktoriaus R. A. Cipelio, žurnalisto vertėjo V. Kučiaus, knygų autorių kunigų E. Endrulaičio, V. Gaigalaičio (palaidotas Priekulėje Elniškės kapinėse) ir kitų darbai.

1860−1863 metais (Naujoji g. 3) Priekulės teisme dirbo vokiečių teisėjas ir rašytojas Ernstas Vichertas (g. 1831-03-11, m. 1902-01-21). Jis žinomas kaip knygos „Lietuviškos istorijos” autorius. Plačiai pasklido vokiečių rašytojo lietuviškos tematikos kūriniai.2009 m. atidengta memorialinė lenta teisėjui rašytojui, lietuviškų apysakų autoriui Ernstui Wichertui ant pastato Naujojoje g. 3, kur dabar veikia muzikos mokykla ir biblioteka.

Priekulėje nuo1960 m. gyveno ir kūrė Mažosios Lietuvos metraštininkė rašytoja Ieva Simonaitytė. Jos name dabar įkurtas memorialinis muziejus (Priekulė, Vingio g. 11, tel. 454 247). Priekulės centre stovi paminklas Šventvakarių Ėvei – Ievai Simonaitytei. Šiame pastate įkurtas I. Simonaitytės memorialinis muziejus kiekvienais metais sulaukia lankytojų iš Lietuvos ir kitų Europos šalių. Čia vyksta tradiciniai renginiai: susitikimai su rašytojais, žymiais meno veikėjais, rengiami koncertai, skaitovų vakarai „Muziejų naktys“ bei įvairūs renginiai rašytojai atminti.

2006 m. liepos 22 d. buvo atidarytas Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus. 2009 m. − Gargždų krašto muziejaus filialas Priekulės laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus (vadovė Sabina Vinciūnienė) parengė ir išleido knygą „Tremtis ir rezistencija Klaipėdos rajone“. Muziejus, siekdamas įprasminti skaudžius pokario įvykius, rengia ekskursijas, stacionarias ir kilnojamąsias parodas, renginius, bendrauja su įvairiomis įstaigomis, bendrijomis ir organizacijomis ir vykdo tokią veiklą, kuri skatina visuomenės patriotizmą ir meilę Tėvynei; vykdo bendrus projektus su užsienio muziejais bei organizacijomis. Muziejaus veikla ir dalis eksponatų paviešinti Rusijos Sankt Peterburgo miesto internetinėje svetainėje „Virtualnij muzej gulaga“ − http://www.gulagmuseum.org. Be to, muziejus renka ir populiarina istorinę medžiagą apie Mažają Lietuvą.

Mažoji Lietuva nuo seno garsėjo vadinamąja tėviškės literatūra – etnografinėmis krašto studijomis, miestų ir miestelių istorijomis, ūkinės ir kultūrinės veiklos apybraižomis. Ją dažniausiai kūrė neprofesionalūs tyrinėtojai. Tokios literatūros autoriai paprastai buvo evangelikų kunigai, mokytojai, valdininkai, kiti vietos šviesuoliai, vadinę save kukliais kraštotyrininkų vardais. Jų tradicijas pratęsė Izerlono (VFR) gaisrininkas Gerchardas Jankus. Jis yra publikacijos „Priekulė – Klaipėdos krašto parapijos ir prekybos centras“ autorius (iš vokiečių kalbos išvertė Z. Dūdaitė, redagavo D. Kaunas). Publikacijos autoriui pavyko išnagrinėti Priekulės istoriją atskirais istoriniais etapais. Knygelė yra vertinga tuo, kad padeda susipažinti su šia Klaipėdos krašto dalimi.

1990 m. miesto centre buvo atidarytas paminklas „Priekulei − 450 m.“

Priekulės mieste veikia pirminis sveikatos priežiūros centras. Nuo 2003 m. paslaugas teikia Klaipėdos rajono savivaldybės viešoji įstaiga Priekulės socialinių paslaugų centras ir įsteigta viešoji įstaiga „Gyvenimo gija“.

Vingio parkas

Vingio parkas įkurtas XIX a. galima spėti, kad šis parkas rekonstruotas iš senesnio. Jis užima13 ha teritoriją ir priklauso peizažinių parkų grupei. Apie dar senesnė kilmę kalba legendiniai ąžuolai.

Virtualus turas

Fly Camera Lithuania
Fly Camera Lithuania sukūrė interaktyvų virtualų turą po Priekulę. Jį rasite čia

Virtualus Priekulės turas (vietoves.lt) čia

Priekulės krašto žmonės

Edita Barauskienė – mokytoja, kraštotyrininkė ir savo krašto mylėtoja, Ievos Simonaitytės premijos laureatė.2008 m. už pedagoginę, visuomeninę bei pilietinę veiklą suteiktas Gargždų m. garbės piliečio vardas. Rašo romanus – istorines apybraižas. Išleistos knygos: „Vyžeikių karalienė“, „Priekulė. Mažas miestelis prie didelio kelio“; „Žodi, nekrisk ant akmens“ (apie M. Mažvydą) ir romaną „Amžinasis keleivis Abraomas iš Kulvos“. Aktyviai dalyvauja miesto visuomeniniame gyvenime − įkūrė Priekulės I. Simonaitytės gimnazijoje kraštotyros muziejų.

Linas Julijonas Jankus – tapytojas. Gimė 1946-06-29 Priekulėje, Klaipėdos r. 1964−69 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 1970 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Nutapė daugiau nei 1000 darbų. Individualios parodos surengtos Klaipėdoje, Vilniuje ir kitur. Gyveno Pjaulių k.
Mirė 2014-07-13.

Rėmėjai

Informacija ruošiama

Apie mus spaudoje

Informacija ruošiama.